Istorija, kaip du ne pirmos jaunystės chebriukai užsimanė lenktyniauti Part 1 – kas ir kodėl.

Back to .TXT

Istorija, kaip du ne pirmos jaunystės chebriukai užsimanė lenktyniauti Part 1 – kas ir kodėl.

Labas. Aš esu Gediminas, kam ne kam gal girdėtas kaip Džiza arba Abi Kairios Rankos. Aišku vargu ar girdėtas, nes pastaraisiais metais esu gana aprimęs nuo sau įprastų automobilistinių nesąmonių. Amžius matyt daro savo.

Bet būtent vėl grįžti prie automobilinistinių nesąmonių mes čia ir susirinkom, tad – kažkurį, greičiausiai nelabai blaivų 2020 vasaros vakarą, kartu su mano labai geru draugu Vytautu, mes nusprendėme, jog būtų visai įdomu išbandyti save automobilių sporte. Jei būtumėm baisiai motyvuoti ir dar baisiau šaibiniai – turbūt iškart ieškotumėme į kokią čia Štukos komandą prisitrinti. Bet leiskite iškart nubrėžti aiškias ribas – nei motyvuoti, nei (apsaugok viešpatie) šaibiniai mes nesam, tad, kaip ir į visus kitus klausimus mano gyvenime nusprendėme atsakyti pradėdami ieškoti Civic‘o.

Kažkada seniai seniai, būdamas jaunas, gana apčiuopiamai lengvesnis ir turintis mažiau baimių aš važiavau Fast Lap lenktynių serijoje, žinoma, su Civic‘u ir nors tikrai nebuvau gamtos apdovanotas lenktynininkas – po gana nemažo Nemuno žiede praleisto laiko, važiuodavau visai padoriu tempu ir nors podiumais niekad net ir nekvepėjo, pasakyti savo rato įveikimo laiko nebuvo gėda. Nuo tada, kai mano Fast Lap‘o važiavimo nuotykiai baigėsi gūdžiais 2012 metais, pavažiavau keletą slalomų, vieną trackday ir porą ratų Niurburgringe. Tad, kaip galite suprasti, per pastarąjį beveik dešimtmetį sugebėjau pamiršti net ir tuos kuklius sugebėjimus, kuriuos turėjau.

Tas Civicas iš jauno ir lengvesnio Gedimino gyvenimo etapo.

Vytautas patirtimi pasigirti negali netgi labiau nei aš. Nors jis ir visai neblogai jaučiasi kartinge ir dažnai netgi būna visai greitas – automobilių sportas jam iki šiol buvo visiškai neišbandyta teritorija. Keturi metai, praleisti vairuojant automobilius su automatinėmis pavarų dėžėmis – taipogi nepadeda.

Ir šie du į vidurio amžiaus krizę jau beveik pretenduojantys ir daug natūraliau fotelyje, o ne sportinėje sėdynėje atrodantys dėdės nusprendžia, kad reikia kažkur važiuot.

Į klausimą „kur?“ atsakyta buvo gana greitai. Keletas žmonių iš draugų rato visai smagiai leido laiką važiuodami „Lietuvos Street Race čempionate“, kuo, praeitų metų Druskininkų etape teko įsitikinti ir mums. Aiški struktūra, geras organizavimas ir serijoje dalyvaujantys draugai buvo viskas ko reikėjo apsisprendimui – važiuosim LSRČ. Žinoma, su esamu žinių ir sugebėjimų bagažu tikrai turėtumėm keletą metų pasukiot vairą lėtuminiuose slalomuose, kad suprasti kas tas automobilis ir kaip jį reiktų valdyti, bet į klausimą „kodėl?“ mes norime važiuoti, mūsų atsakymas yra gana paprastas – kad susikurti gerų emocijų ir prisiminimų. Todėl, nors ir suvokiame tą siaubingą spragą tarp mūsų ir artimiausių konkurentų, bet „vazonai“ niekada ir nebuvo planuose, tad pakovosime dėl paskutinių vietų tarpusavyje. Ir „bus gerai“. Čia toks truputį „foreshadowing“.

Taigi. Kur važiuoti – yra. Atmazai – sugalvoti. Tereikia kokio nors Civic‘o. Kodėl būtent Civic‘o? Na, čia mes ateiname prie paprasto klausimo – ar mums viso šito lenktyniavimo išties reikia? Atsakyti į jį, realistiškai, galima tik pabandžius. Pabandyti galima trimis būdais – automobilį nuomojant, konstruojant pigiai ir konstruojant brangiai. Jei atsiverstumėte enciklopediją ir surastumėte žodį „kaupikas“ – šalia jo turbūt rastumėte mano nuotrauką (atsiprašau, tais metais buvau prastai išsimiegojęs). Tad pasikuitus mano garažo pakampėse galima surasti maždaug ketvirtį visko, ko reikia biudžetiniam slalomams skirtam 5-6Gen Civic‘ui. Dar vieną ketvirtį (o gal net ir daugiau) į garažo pakampes sukaišiojau 2020 rudenį šiam tikslui išardęs truputį barkšteltą 6Gen Civic sedaną, kuris mums suteikė ne tik šiokį tokį variklį, bet ir nemažą bazę zip‘o (atsarginių dalių), nes suprasdamas mūsų skills‘ų trukumą iškart nujaučiau, kad pradėti kiekvieną lenktynių savaitgalio sekmadienį Facebooke rašant postą „Perku vairuotojo pusės pr. stupicą su pristatymu į Kuršėnus“ – būtų kvailoka. Tad pasirenkam kelią – konstruoti pigiai. Tuo pačiu – likvidžiai, nes net jei suprasime, jog visgi šiam reikalui mes per „lėti ir pasenę“ (😊) – bent jau nebus sudėtinga mašiną parduoti ir likusius pinigus padėti kokiam nors Alyno žygyje.

Tad – garažas net braška nuo dalių, tereikia paties „reiskaro“. Kaip užaugęs ir nugyvenęs nemažą dalį savo gyvenimo aukso amžiaus (88-00) Hondų apsuptyje – ko mums reikia numačiau iš anksto, tačiau biudžeto ribotumas ir senų Hondų noras rūdyti mūsų entuziazmą gana smarkiai apramino – nupirkti nesupuvusį Civicą šiais laikais darosi vis sudėtingiau. Tačiau po gana ilgo paieškų periodo, jaunikaitis, vardu Artūras ir pora DM‘ų per IG išsprendė visas mūsų problemas.

Artūro parduodamas 6Gen hečbekas turėjo įdomų gyvenimą. Kažkuris buvęs jo savininkas automobilį nudažė geltona spalva „iš balionėlio“, o patekęs į Artūro rankas, Civic‘as vietoj jo gimtojo 1.4 D serijos variklio su 55kw, sulaukė 1.8 Turbo B serijos ir nemažo kiekio kitų modifikacijų. Tiesa, kai gavome pasiūlymą jį pirkti – turbo swap‘as jau buvo iškeliavęs ir gimtasis 1.4 buvo įdėtas atgal. Tačiau pasiliko didesnis radiatorius, 5.5Gen VTi priekinių stabdžių „swap‘as“ (282mm diametro) ir saujelė kitų gerų dalykų. Kas man labai patiko, jog šis kibirėlis, jau iš gamyklos išvažiavo be Air Bag‘ų, stoglangio, ABS‘o ir kondicionieriaus. Vienintelė elektra – langai, kas svorio prasme nėra taip jau baisu. Nors kėbulas ir nudažytas gana baisiai, tačiau kaip tokios kainos grupės automobilis – korozija jį paveikė gana kukliai ir jame netgi gale darosi suvedimas (visi civic‘istai garsiai aikteli). Kitas sąlyginis pliusas – galimybė kėbulo dalis dažyti pigiai ir greitai patiems.

Tolimesnis modlistas taipogi gana kuklus – po kapotu atsirado iš minėtojo ardyto Civic‘o atidėtas 85Kw vargiai įsukantis 1.5 žiurkėnas ir truputį trumpesnė už stock pavarų dėžė. Po automobiliu – kažkokie sveriami coiloveriai, keletas pakabos modų nuo „VTi“ modelio. Salone – garažo kampe gulėjusi Bimarco Cobra 1 sėdynė ir 4 taškų sport diržai. Visa mintis – pasidaryti viską paprastai ir patikimai ir toliau modinti tik tada, kada aiškiai atsiremsi į konkrečios dalies „lubas“.

Kitas sąlyginis pliusas – galimybė kėbulo dalis dažyti pigiai ir greitai patiems.

Labai džiugu prisipažinti, kad į mūsų „važiuoti ir turėti geras emocijas“ viziją patikėjo ir pora partnerių – Automotive.lt pasirūpino Extreme VR2 padangomis, Motamec vairu ir daugybe kitų aftermarket ir stock smulkmenų, o Sticky.lt pasirūpins automobilio „liveriu“. Taip, aš ir pats šoke.

Taigi, ties čia ir baikime pirmąją šių blevyzgų dalį. Next up – pirmoji treniruotė Veisiejų VRing‘e.

Share this post

Back to .TXT
EnglishEestiDeutschLatviešu valodaLietuvių kalbaРусский