Istorija, kaip du ne pirmos jaunystės chebriukai užsimanė lenktyniauti Part 2 – Nuotykiai Vring’e

Back to .TXT

Istorija, kaip du ne pirmos jaunystės chebriukai užsimanė lenktyniauti Part 2 – Nuotykiai Vring’e

Pirmojoje šios rašinėlių serijos dalyje susipažinome su „komanda“ (šį terminą naudojame labai palaidai) ir su „lenktyniniu automobiliu“ (irgi), tad atėjo metas pagaliau pakalbėti apie Lietuvos Street Race čempionato treniruotę Veisiejų VRing autodrome ir pasiruošimą jam.

Kai sužinojome, jog Balandžio 17 d. (dvi savaitės iki pirmojo LSRČ etapo), Veisiejų VRing‘e bus treniruotė jausmai aplankė dvilypiai. Lyg ir apsidžiaugėm, jog turėsim progą išsibandyt automobilį ir apsiprasti trasoje, tačiau tvarkaraštyje dingo dvi savaitės, kurių, kaip žinia – visada pritrūksta.

Tad, nors didžioji dalis Kovo mėn. buvo praleista kartkartėmis sutvarkant kokią nors geltonojo Civic‘o bėdą (siaubingi dalykai laidyne, trigubą žmogžudystę matęs kilimas ir bendrinė netvarka), Kovo galas ir pirmosios Balandžio savaitės įgavo pagreitį – buvo pasirūpinta tinkama sportinės sėdynės (nors kas nors Bimarco Cobra 1 taip pavadina) ir diržų instaliacija, po valymo surinktas atgal likęs salonas, nudažytos viso priekio dalys (tuo pačiu gyvesniais pakeisti pr. sparnai, bamperis ir posparniai), tuo pačiu atnaujinti slenksčiai, šoniniai moldingai ir „lip‘ai“. Automotive.lt pasirūpino sportiniu Motul stabdžių skysčiu (nes kadangi esam bailiai – stabdysim daug) ir ne dėl vaizdo pagamintomis tempimo kilpomis (jomis, įtariu, taipogi gali tekti pasinaudoti), kaip ir priklauso tikram „reiskarui“ – pas Repą (vardas redakcijai žinomas) padarėme ratų suvedimą ir galiausiai sutikrinus visus telefonų notes‘uose buvusius sąrašus – liko tik viena – gazuot.

...kaip ir priklauso tikram „reiskarui“ – pas Repą (vardas redakcijai žinomas) padarėme ratų suvedimą ...

Kadangi nei mūsų nusiteikimas, nei amžius neleidžia „baisiai draskytis“ – su Vytautu iš anksto susitarėme, jog keltis 3 ryto ir važiuot tiesiai į etapą yra mažų mažiausiai nebrandu. Tad, pasinaudojant „konspiraciniu“ pravardžiuojamu butu Druskininkuose, kur mums ir be lenktynių tenka praleisti nemažai smagaus laiko, prasitęsėm dviejų valandų treniruotę į pilną savaitgalį – visgi, po sėdėjimo pusę metų tarp aštuonių sienų (keturios buto ir keturios garažo) – bet koks aplinkos pakeitimas traukė džiaugsmo ašaras.

Tad, susitrumpinę darbo dienas ir prisikrovę pilną „support vehicle“ reikalingų ir nereikalingų įrankių (beje, šią baisiai praktišką įrankių dėžę taipogi rasite pas Automotive.lt) penktadienio popietę patraukėme į Druskininkus, kur, varomi lengvo prieš-startinio jauduliuko, prastokos picos ir poros alaus (žinoma – nealkoholinio) – gal kiek perdėtai pavakarojom. Bet kur čia primiegosi, kai kitą dieną – pirmasis išbandymas.


...beje, šią baisiai praktišką įrankių dėžę taipogi rasite pas Automotive.lt...

Sprendimas nakvoti Druskininkuose pasiteisino – šeštadienio rytas ramus, be didesnio streso, 20 min. ir mes jau VRing‘e. Greita administracinė komisija, pasilabinimas su draugais, pėstute apeita trasa, pora lėtu susipažinimo ratų ir aš jau stoviu starte. Gavau startuoti pirmas. No pressure. Žalia vėliavėlė krenta žemyn ir pusę metų kurptas planas patampa realybe – mes važiuojam!

Žinoma, būkime realistais – sportinis vairavimas susideda iš greitos reakcijos, raumenų atminties, įgūdžių ir drąsos. Nei viena iš šių savybių pasigirti mes negalim, tad jau pirmosios greičio gesinimo zonos yra skaudžiai pračiuožiamos ir suprantama, jog vis dar truputį drėgnas asfaltas, automobilis be ABS ir antrąją dešimtį skaičiuojantys BF Goodrich‘ai nėra geras tandemas. Prigrybauju, esu skaudžiai lėtas, tačiau – važiuoju!

Visi keturi mano ir Vytauto važiavimai praskrieja kaip akimirksnis. Važiavimas viena mašina prideda dar vieną sunkumą – vairuotojams reikia pasikeisti greitai, kitaip rizikuoji praleisti savo važiavimą, tad nespėjus nusiraminti po ką tik baigto važiavimo tu jau turi būti atsisegęs ir paruošęs saugos diržus komandos nariui, perklijuoti startinį numerį ir dar spėti patikrinti padangų slėgius. Tik tada, kai vargšas geltonas Civic‘as nulekia į horizontą, tu gali nusiimti šalmą ir įkvėpti gaivaus Dzūkijos pušynų oro.

Apart vieno Vytauto pabandymo, kurio metu priekinis „lipas“ iš dviejų dalių patampa trijų dalių, pravažiuojam be nuotykių. Važiavimų metu, norom nenorom tikrinant savo rato laikus išgyveni įdomų emocijų sūkurį – matai, kokiais šviesmečiais už tave visi yra greitesni, nors puikiai supranti, kad viskam reikia laiko ir tu nesi čia dėl ambicijos būti greičiausiu.

Mes visiškai blaiviai suvokiam, jog greitais nebūsime nei šiemet, nei gal išvis ir mes čia esame dėl emocijų. Dėl to jausmo, kai viskas aplinkui nutyla ir tu porą minučių bandai priversti save ir dvidešimt penkių metų senumo ekonominį kibirą būti vienu. Dėl to jausmo, kai nors ir esi be vilties paskutinis, bet matai, jog pastaruosius tavo važiavimus jau skiria keletas sekundžių ir tavyje atsiranda tylus vilties balselis, kuris sako „o gal kitam etape jau būsi prieš-paskutinis?“ Ir žinoma, dėl to jausmo, kai esi su draugais ir gali sau leisti pasijuokti iš savęs, pašnekėt apie mašinas ir planus vakare šauti alaus. Žinoma, nealkoholinio.

Share this post

Back to .TXT
EnglishEestiDeutschLatviešu valodaLietuvių kalbaРусский