Žurnalistų ralis 2020

Žurnalistų ralis 2020

Prieš du metus, kai dar nebuvau dalyvavęs šiame legendiniame ralyje, draugai žurnalistai pradėjo man pasakoti kaip ten viskas faina. Tuomet galvojau, kad kalbos šiek tiek išpūstos, nes ralyje aš buvęs ne vienam. Ir nors buvęs tik kaip fotografas, kaip ten viskas būna aš žinau, bet atsisakyti dalyvauti jau taip pat nesinorėjo.

2019-ais metais debiutavau šturmano kėdėje, o prie vairo sėdėjo Laurynas Matonis. Iš pirmos patirties galiu pasakyti tik vieną – šis ralis smarkiai kitoks. Ir jeigu standartiniai raliai yra užkrečiama, bet lengvai persergama liga, tai nuo žurnalistų ralio vaistų nėra. Ir ačiū Dievui!

2020-aisiais posakis, kad žmogus planuoja, o yra kas juokiasi, suveikė kuo puikiausiai ir dėl jubiliejinio 25 metus vyksiančio ralio buvo labai daug klaustukų. Ne tik dėl datos, bet ir dėl to, ar jis  iš viso įvyks, bet nepaisant to mūsų maža ir lengvai išprotėjusi chebrytė pradėjo dėliotis planus. Pradžioje preliminariai susidėliojome ekipažus: Egidijus Babelis startuoja su savo ilgamečiu šturmanu Aleksandru Dainiu, Laurynas Matonis į šturmano kėdę susigrąžina pilną bagažą šturmanavimo patirties turintį Saulių Masoną, o aš sėduosi Domanto Puodžiuko dešinėje. Komanda „Keturi Greičio Ministerijos Ratai“. Antras žingsnis – automobiliai. Dėl šio klausimo mūsų naujai susidariusios komandos vadovas Marius sakė nesijaudinti. Tiesiog nesijaudinti. Mariaus žodžiu aš tikiu, todėl ir nesijaudinau, o apie laukiantį bolidą ilgai dar nežinojome nei aš, nei Domantas (kitaip dar žinomas kaip DP [dy:py]).

Išaiškėjus ralio datai visi to savaitgalio planai ir renginiai staiga išsibraukė iš kalendoriaus, o tuoj pat sužinojome ir mūsų ekipažui atiteksiantį automobilį. Sužinojęs labai apsidžiaugiau, nes žinau, kad Domantas kelis metus turėjo tokį patį ir jį naudojo įvairiose slalomo varžybose. Apsidžiaugiau ir todėl, kad dar neteko su pilnai lenktynėms paruoštu automobiliu praleisti tiek daug laiko drauge, o ką jau kalbėti apie varžybas. Tas automobilis tai Kauno Technologijų Kolegijos lenktynių komandos BMW kompaktas Bimas, sėkmingai važiuojantis žiedinių lenktynių čempionatuose, o dabar patikėtas į mūsų rankas.

-„Važiuoju nupirksiu statybines ausines, paimsiu racijas, o tu pasiimk daug vandens ir papildomų rūbų – bus karšta ir triukšminga“, – iš Kauno parsivaręs mūsų Bimą nurodymus davė DP. Ir aš tada net neįsivaizdavau koks teisus jis buvo.

Iš kairės į dešinę - Justas Lengvinas, Domantas Puodžiukas, Saulius Masonas, Laurynas Matonis, Aleksandras Dainys, Egidijus Babelis

Pirmoji ralio diena

Ralis nėra ir neturi būti lengvas, tad standartiškai neišsimiegojęs septintą valandą ryte savo kieme laukiau atvažiuojančio Domuko manęs pasiimti. Iki ralio štabo Alantoje mūsų laukė daugiau nei valanda kelio, per kurią dar būtų buvę galima kiek pailsėti ir morališkai pasiruošti lenktynėms. Būtų buvę galima su įprastu automobiliu, o šiuo atveju visi miegai išsilakstė nespėjus išvažiuoti iš kiemo, o kodėl reikėjo garsą slopinančių ausinių supratau dar prieš įsukant į Vilniaus aplinkkelį.

Atvykę į ralio būstinę Alantos dvare pastebėjome, kad mūsų savaitgalio automobilis ne tik gatvėse, bet ir ralio parke traukia dėmesį. Malonu, neslėpsiu.

Komandos draugai jau iš vakaro buvo susitvarkę administracines ir technines komisijas, tad visas šias procedūras padėjo praeiti mums, o aš gavau nurodymą nesijaudinti ir eiti analizuoti kelio knygos. Taip ir padariau.

„Komandą turėti yra būtina“, – galvojau sau po medžiu paišydamas dienos stenogramas.

Šis ralis tai pirmasis rimtas startas su DP viename ekipaže. Prieš tai esame važiavę dviejuose slalomuose ir supratome, kad ekipažo chemija veikia, todėl ir leidomės į šį nuotykį kartu. Komanda tarpusavyje turi dirbti kaip laikrodis, bent vienas netikslumas mechanizme gali sugadinti visą rezultatą, bet mudviejų požiūris į lenktynės labai panašus. Prieš kiekvieną trasą kelis kartus susitikrindavome užrašus, pasikartodavome išdėstymą bent porą kartų ir likus keliolikai sekundžių iki starto sumušdavome kumščiais. Vienas ralyje ne karys – perfrazuojant patarlę.

-„Širdelė spurda, jaudulys parėjo“, – prieš pirmąjį startą prisipažįsta Domantas.

Spurda ir man. Šimtu procentu pasitikiu tuo, ką DP daro sėdėdamas prie vairo, bet neramu dėl savęs. Klaidų jau pridariau pirmame savo ralyje ir iš jų pasimokiau pats, bet vis tiek neramu. Žinau savo silpnąsias vietas ir labai noriu nesuklysti.

Pirmas startas, sėkmingai pravažiuota trasa ir sėkmingai įvykdytas finišas. Susikalibravome racijas, kad lenktyninio chaoso metu mano stenograma būtų geriau girdima ir važiuojame toliau. Antrasis greičio ruožas buvo 23,8 kilometro tikslaus vidutinio greičio palaikymo užduotis. Skamba paprastai, bet važiavimas pagal kelio knygą reikalauja ypatingo susikaupimo ir šturmano darbas čia, pasikelsiu sau uodegą, labai svarbus. Pravažiavome vos su kelių sekundžių paklaida.

Trečioji dienos trasa tokia nebloga šarangė varangė, kurioje išsipildė mano baimė – trasos viduryje pamečiau kurioje vietoje esame ir kol vėl pradėjau diktuoti trasą praėjo kelios sekundės, bet mūsų kruopštus darbas prieš startą atsipirko – Domantas nors ir lėčiau, bet įveikė trasos dalį, kurios nesugebėjau padiktuoti ir nepadarė nei vienos klaidos. Man, tuo tarpu, išsilakstė paskutiniai miegai ir dabar jau, net keista pačiam, jaučiausi geriau ir labiau pasitikintis savimi. Finišavome sėkmingai, o be klaidų netobulėjame.

Likusią dieną sekėsi puikiai. Anykščių kartodrome tiesiog mėgavomės važiavimu ir Bimo paklusnumu visiems Domanto nurodymams, o finišavę iš teisėjų išgirdome labai malonų komplimentą, skirtą vairuotojui: meistriška!

Be jokių didesnių nuotykių užbaigėme ir likusius dienos greičio ruožus. Apie tai, kad mašinoje neturėjome kondicionieriaus, pilnai atsidarė tik vienas langas, o grindys buvo kaip įkaitęs grilius gal net nesiskųsiu. Nesiskųsiu ir apie tai, kad vietoj muzikos girdėjome kiekvieno mašinos agregato veikimą, o norėdami susikalbėti turėjome šaukti it būtume diskotekoje.

Šiandien savo klasėje esame pirmi. Patenkinti savimi, bet žinome, kad ralis laimimas finiše, o pralaimėti galima bet kada. Diena baigėsi, vienas buteliukas nebūtinai nealkoholinio alaus tam, kad atsipalaiduotų pervargęs kūnas ir mintys, peržvelgėme kas laukia rytoj ir į lovą. Miegas įgauna naują vertę.

Antroji ralio diena

Ankstyvas žadintuvas, dušas, pusryčiai ir dalyvių brifingas. Po pergrupavimo startuojame aštunti, tad po brifingo išgeriame kavos ir ilgai nelūkuriuodami aptarinėjame dienos strategiją, o ji paprasta – važiuojame saugiu tempu ir nežiūrime į rezultatus. Pradinukiška klaida būtų įgauti per daug pasitikėjimo savimi, spausti ir tada jau neišvengiamai perspausti.

Pirmasis greičio ruožas jau važiuotas vakar, tik priešinga kryptimi. Lengvas, trumpas, puikiai tinkantis apšilimui. Prieš startą sulaukiau skambučio iš kito komandos šturmano Sauliaus. Pranešė, kad vienoje vietoje labai daug žvyro ir būtume atsargūs. Domantas gali paliudyti, ši informacija buvo naudinga. Kiti du ruožai Molėtuose leido šiek tiek daugiau pakelti spidometro rodyklę ir visiškai prasiblaškyti. Viename greičio ruože, kai DP jau buvo susipažinęs su trasa, pamačiau kokiu tempu važiuojame miško keliuku ir šalme nusišypsojau – šitas bičas tikrai žino kaip vairuoti, o man kažkaip ramu ramu. Tapo aišku, kad pasitikėjimo klausimo šiame ekipaže neturime.

Toliau laukė 53 kilometrai tikslaus važiavimo. Įveikėme kone tobulai, nors ne be nuotykių. Labanore įsukome ne į tą keliuką: klaida abiejų. Domantas, nors čia leidęs vasaras, bet seniai buvęs, kai pasakiau kryptį, kur turime važiuoti, sakė jog žino kur sukti. Aš, kadangi greta vienas kito buvo du beveik vienodi posūkiai, nesutikrinau ir atsipalaidavau. Ši klaida mums kainavo minutę laiko, kurią pavyko atgroti per tolimesnę atkarpą. Svarbiausia tai, kad kontrolės punkte bei finiše buvome sekundžių tikslumu.

Atvykome į Uteną, papietavome, pailsėjome ir važiavome toliau. Pirmasis greičio ruožas itin grubaus asfalto senoje vairavimo mokymo aikštelėje. Trasos schema atrodė sudėtinga, bet įsigilinus viskas tapo aišku. Didžiausia grėsmė itin aukšti bortai ir labai mažai sukibimo turintis senas asfaltas. Prie jaudulio prisidėjo ir tai, jog išsikrovė mūsų racijos ir man dabar teks šaukti, rankomis rodyti kryptį ir tikėtis, kad DP viską girdi. Buvome susitarę ir gestą nenugirstos trasos atveju.

Startas, figūros apvažiuotos idealiai. Greita atkarpa su stačiais posūkiais veda į mišką ir jaučiu, kaip posūkyje kairėn automobilis galu slysta į bortą. Akimirkos tampa minutėmis, bet paskutiniais centimetrais automobilis atgauna sukibimą ir važiuojame toliau. Greičio ruožas labai grubus, greitas ir dulkėtas. Finišas. Bazė. Pračiuožėm. Kairėje ausyje girdžiu kelis žodžius, kurių į eterį neišduosiu. Dėl klaidos Domantas patenkintas nebuvo, bet antru važiavimu trasą įveikė šiek tiek atsargiau ir pravažiavo puikiai.

Antra trasa prie Utenos sporto centro, stojame prie starto, abu šlapi nuo prakaito ir vandens, kuriuo gaivinomės po pastarojo finišo. Desertui dar ir dulkėti. Ralis.

Likus 10 sekundžių iki starto supratau, kad nesumušėm kumščiais. Gal prietaras, bet kažkaip neramu, o DP jau priešstartinėje pozicijoje. Pravažiuojame trasą, viskas gerai, stojame į antrą startą, bet staiga pribėga Domuko draugas Šaras ir rėkia, jog viena padanga išsileido. Ką!?Teisėjas leido pasikeisti ratą, šoku iš mašinos ir ieškau kur techninės pagalbos automobilis, o jis, vos spėjau pamatyti, nurūko link Molėtų. Akimirksniu surenku numerį ir skambinu, kviečiu, kad grįžtų, tuo tarpu Domantas kartu su draugų pagalba jau nuiminėja išsileidusį ratą ir ruošia kitą.

Stojame prie antro starto, viskas dabar atrodo gerai, baudų negavome. Ta pati trasa, važiuojame nuostabiai, bet likus dviem gyvatėlėm staiga nutyla variklis. Neužgesom, bet mašina ožiuojasi. Nieko neklausiu, tiesiog toliau sakau kur važiuoti ir neramiai stebiu kas vyksta. Mašina čiaudi, beveik stovi vietoje. Sunkiai, bet įvykdėme trasą ir finišavome, bet iš finišo mašiną reikėjo stumti.

Mintyse dar neturėjau blogiausių minčių, bet buvo neramu. Nespėjome sustoti, o aplink mašina sustojo visą Utenos stunt riderių komanda ir jau atsidarę variklio dangtį ieškojo gedimo. Įvykių šiuo momentu tiksliai negaliu atpasakoti, bet viskas vyko itin greitai. Pamatęs, kad nelabai kuo galiu padėti dar spėjau duoti interviu ir papasakoti kas nutiko. Kojos dreba, bet tikrai ne dėl kameros ir mikrofono. Šito nesuvaidinsi. Apsisuku ir girdžiu, kad viskas gerai! Tris kartus pasitikslinau, ar tikrai dabar jau gerai? Mane patikino, kad taip, ten buvo net ne gedimas, bet nepakankamai pritvirtinta ir nusimovusi oro žarna, galime važiuoti toliau. Geresnės vietos ir laiko šiam įvykiui būti negalėjo.

...abu šlapi nuo prakaito ir vandens, kuriuo gaivinomės...

Likę dienos greičio ruožai Molėtuose. Pusę kelio iki jų tiesiog tylėjome, nes streso ir adrenalino lygis buvo pakilęs per aukštai, o paskui sutarėme, kad laikomės savo strategijos, nes dėl incidento praradome vos 13 sekundžių ir tai neturėtų smarkiai keisti rezultatų.

Prieš priešpaskutinį startą apžiūrėjome mašiną, gedimai pašalinti, trasą mokame, tik dar viena smulkmena. Mūsų galinė padanga tuoj išsilakstys į skutelius. DP važiavimo stiliaus likusiuose ruožuose ji tikrai neatlaikys, tad arba važiuosime labai atsargiai, arba per 7 minutes iki paskutinio starto spėsime ją pasikeisti. Nevyniosiu į vatą – spėjome! Tik vakare pamačiau savo murzinus rūbus, Domantas tik vakare pastebėjo nudaužytus pirštus, bet paskutinį greičio ruožą pravažiavome pergalingu tempu. Nežinau kaip įmanoma aprašyti tą emociją, kurią jaučiau kai įveikėme visus greičio ruožus ir kirtome šio ralio finišą. Neapsakoma ir neaprašoma.

Rezultatų nesekėme iki pat dienos galo, o po atsigaivinimo ežere įkrito preliminarių rezultatų failas. Aš pats jo neatsidarinėjau ir būčiau neatsidaręs iki pat apdovanojimų teikimo vakaro, bet šalia esantys mus jau pradėjo sveikinti su pergale. Palaukit palaukit, ką? Pergalė! Taip! Mes su Domantu ir KTK Bimu laimėjome savo klasėje! Aš prieš startą turėjau vilties, kad į namus grįšim nešini taurėmis, bet apie pirmą vietą svajoti nedrįsau. Juk net Babelis važiavo mūsų klasėje! Valio!

Tik gavęs taurę į rankas susimąsčiau, kad pergalė ralyje yra velniškai daug dedamųjų turinti formulė ir mums ją pavyko įveikti. Konkurencingą mašiną mums patikėjo ir mumis pasitikėjo Kauno Technologijų Kolegija, ištikus bėdoms trasoje šalia buvo draugai, galėję ir mokėję pagelbėti. Viso ralio metu sąlygos buvo, pavadinkime, dramatiškos – kaitome saulėje ir orkaite tapusioje mašinoje, miego trūkumą teko pastumti į šoną ir pamiršti žodį nuovargis, ištikus gedimams apie švarias rankas net minties nebuvo, bet dienos pabaigoje gavome atsakymą dėl ko visą tai darėme. Ralis neturi būti lengvas. Ralyje nereikia baltų marškinių ir kaklaraiščio. Ralyje reikia pasitikėjimo ir pasiryžimo. Pasitikėjimo komanda ir tuo, kas sėdi šalia tavęs. Ir pasiryžimo padaryti viską, kad nenuviltum tų, kas pasitiki tavimi. Visa kita tik detalės.

Na, o po apdovanojimų laukė ralio vakarėlis, bet apie jį istorija nutyli…

Kur ta taurė?

Teksto autorius – Justas Lengvinas


EnglishEestiDeutschLatviešu valodaLietuvių kalbaРусский

Naršydami „Automotive.lt” tinklapyje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą. Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close